Gaudote Baltijos jūros bangas? Sveikiname, Jūs – mėlynosios ekonomikos dalis

Mėlynoji ekonomika – terminas, kurį perskaitę galite spėti, kad tai – niekaip jūsų neliečianti tema. Bet neskubėkite. Ši ekonomikos kryptis tikrai yra arčiau, negu galvojate. Mėlynoji ekonomika – viena iš ekonomikos spalvų. Yra ir žalioji, baltoji, sidabrinė (ta, kuri aktuali taps kiekvienam mūsų, perkopus garbingo amžiaus slenkstį) bei kitos ekonomikos spalvos. Tiesa, prie mėlynosios ekonomikos termino, bendru sutarimu, būtina pridėti žodį „tvari“.

Žodis „mėlyna“ suponuoja, kad kalbame apie vandenį: jūras ir vandenynus (kai kas galbūt įtrauks ir gėlo vandens šaltinius, nes jūra prasideda dar upėse). Vasarą vykstate prie jūros arba Klaipėdoje prie molo gaudote bangas su „SurfCamp“ komanda ir svajojate apie ryškiaspalvę banglentę iš „Mad Tuna“? Esate mėlynosios ekonomikos dalis. 

Besižavėdami Lietuvos drąsos ir nepriklausomybės simboliu tapusiu suskystintų dujų terminalu „Independence“, horizonte laukdami vėjo jėgainių parko Baltijos jūroje ar pasitikdami į Klaipėdą atvykstančius kruizinius laivus, jūs stebite mėlynąją ekonomiką. 
O kur dar kiti ekonomikos pavyzdžiai, kaip akvakultūra (kurios gėrybės nugula ant pietų stalo) arba mėlynosios biotechnologijos (pavyzdžiui, „Inobiostar“ startuolio sprendimas naftos teršalų surinkimui) bei pakrančių turizmas (kai gurkšnojate kavą Melnragėje, „Ateik, ateik“ kavinėje ant jūros kranto) ar vandens transportas (kai tyrinėjate Danės upę uostamiesčio startuolio UAB „Popa LT“ sukurtu elektriniu katamaranu).  

Pristatant mėlynosios ekonomikos sritis neatsitiktinai supažindinama su Klaipėdos verslais. Visi jie – mėlynosios ekonomikos pavyzdžiai,  parodantys, kad geras mėlynosios ekonomikos startas Lietuvoje jau yra bei perteikiantys, kiek daug mūsų kasdienybėje yra mėlynos. 

Sutarus, kad mėlynoji ekonomika kiekvienam iš mūsų nėra tokia tolima sritis, pereikime prie klausimo – o kas, jeigu nuspręsime, kad mėlynoji ekonomika – ne mums? 

Gal skamba bauginančiai (kaip turbūt bet kuri klimato kaitos ir žmogaus poveikio aplinkai prognozė), tačiau neskyrę tinkamo dėmesio tvarios mėlynosios ekonomikos vystymui, vieną vasarą, nuvykę atostogauti prie Baltijos jūros, į bangas taip neskubėsime. Blogiausias ir ne toks tolimas ar neįtikėtinas scenarijus yra mūsų nuostabios jūros pavertimas pelke. Ne veltui „Klaipėda ID“, vos atsisveikinę su 2022 metų konferencijos dalyviais, jau dabar ruošiasi trečiajai, 2023 metų mėlynosios ekonomikos konferencijai „Klaipėda Manifesto“.  
Mėlynoji ekonomika gali ne tik prisidėti prie tvarumo krypties įgyvendinimo, kuriant, pavyzdžiui, tvariais energijos šaltiniais (vandeniliu ar elektra) grįstą laivybą ar statant jūrines vėjo jėgaines. Atrakinę mėlynosios ekonomikos potencialą, galime tikėtis ne tik vandens užterštumo mažėjimo, bet ir reikšmingų naujų galimybių verslams, miestams, kurios teigiamai paveiks visą šalies ekonomiką. 

Ar mėlynojoje ekonomikoje vyksta varžybos? Remiantis „DNV“ tyrimu „Vandenyno ateitis iki 2050: Mėlynosios ekonomikos sektorių ir regionų prognozė“, sektoriaus investicijų apimtys rodo, kad nors 2018 metais Europos investicijos į mėlynąją ekonomiką sudarė 10 proc. kapitalo investicijų, o Kinijos valstybės dalis sudarė tik 11 proc., prognozuojama, kad iki 2050 metų Europos investicijos į sektorių augs iki 14 proc. Tuo tarpu Kinijos demonstruojamos ambicijos rodo investicijų galimybę augti iki 26 proc. ir tapti didžiausią kapitalo dalį į mėlynąją ekonomiką investuojančiu regionu. Tad perspektyvos daug, o sprendimai – būtini.  

Ar investicijų į mėlynąją ekonomiką vertė – tik gamtos saugojimas? Labai puikus potencialo pavyzdys – Klaipėdos galimybė tapti atraminiu uostu ir, įrengus vėjo jėgainių parką Lietuvos krantuose, pritaikius infrastruktūrą sau, aptarnauti ir kaimyninius jūrinius vėjo jėgainių parkus.
Tai ne tik uosto plėtros, bet ir naujų darbo vietų, paslaugų poreikio užpildymo galimybė (juk atvykę dirbantys asmenys kartas nuo karto papietaus, o gal ir į kultūros objektą užsuks). Išskyrus šią galimybę, kuria galbūt galėsime pasinaudoti, investicijos į mėlynąją ekonomiką yra, pirmiausia, inovatyvios ir tvarios darbo vietos.

Pamenate, kai visi šiek tiek baiminomės dėl robotizacijos prarasti darbo vietas? Remiantis išvardintais argumentais galima teigti, kad žaliųjų (ir mėlynųjų) darbo vietų kūrimasis yra paskui tvarumą, inovacijas ir su gamta suderinamą augimą žengianti teigiama rinkos pasekmė. 

Priminę sau, kad Lietuva – jūrinė valstybė ir tvirtai nusprendę, kad Klaipėda – ne tik uosto krovos miestas, turime šansą ugdyti tvaraus vandens transporto startuolius, jūrinių technologijų inžinerijos genijus ar biotechnologijų kūrėjus. Taip pat galime padėti verslui rasti gaires į tvarią akvakultūrą, užtikrinant, kad gamyboje susidariusios atliekos virs bioplastiku, nepamirštant ir didelio informacinių technologijų potencialo su didžiųjų duomenų ar dirbtinio intelekto kryptimis. Galimybių – aibės. 
Strateginėms kryptims nusimatyti nereikia keliauti į kosmosą. Tam, kad žinotum, kur eiti, reikia apsižvalgyti, kur esi. Išvertus į verslo galimybių kalbą tai reiškia, kad spręsdami energetinės nepriklausomybės, Baltijos jūros taršos, žaliojo uosto vėliavos ambicijų klausimus, dovanų gauname galimybę tapti Baltijos šalių mėlynosios ekonomikos centru su visais iš to gimstančiais privalumais. Nuo mėlynosios ekonomikos vienaragių, ūgtelėjusios ekonomikos, švaresnės aplinkos iki pasididžiavimo savimi, kad šį kartą nepražiūrėjome verslo nišos. 

Tad, jeigu kada gaudysite Baltijos jūros bangas, gurkšnosite kavą ant jūros kranto, užsuksite į Jūrų muziejų ar keliausite keltu, sveikiname, jūs – didžiulį potencialą ir neišnaudotas galimybes turinčios mėlynosios ekonomikos dalis.